Gastroezofaginio refliukso liga - pagrindiniai simptomai bei gydymas

Rėmuo - nemalonus deginimo ir peršėjimo pojūtis stemplėje pažįstamas daugeliui žmonių. Rėmuo pasireiškia, kai rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę. Normaliomis sąlygomis apatinis stemplės sfinkteris neleidžia rūgščiam skrandžio turiniui patekti į stemplę. Bet sfinkteriui susilpnėjus, jis ten patenka ir sukelia skausmą, vadinamą rėmens graužimu.

Šis nemalonus jausmas vargina dažniausiai po valgio, o kai kurie žmonės blogai pasijunta gulėdami ar miegodami, kai skrandžio rūgštis lengviau gali pasiekti stemplę. Negydomas rėmuo sukelia didelį nepatogumą, dirginimą, o neretai pažeidžia stemplę.

Sfinkterio veikla gali susilpnėti dėl daugelio priežasčių: dėl netinkamos, ypač turtingos riebalų mitybos, piktnaudžiavimo alkoholiu, nikotinu, padidėjusio pilvo spaudimo (užkietėjus viduriams, nėštumo metu), antsvorio, po operacijos, susiformavus stemplės angos išvaržai.

Rėmuo dažniau vargina žmones, kurių skrandžio rūgštingumas padidėjęs, bet kartais jis gali varginti ir sumažėjusį skrandžio rūgštingumą turinčius žmones. Neretai rėmuo gali pasireikšti sergant gastritu, skrandžio opalige, cholecistitu.

Gastroezofaginio refliukso paplitimas visame pasaulyje didėja, ypač gerai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Apie 10 proc. visos populiacijos simptomai tokie stiprūs, kad gali būti diagnozuojama gastroezofaginio refliukso liga. Maždaug 40-50 proc. iš jų nustatoma erozinė ligos forma, kai atsiranda stemplės gleivinės raukšlių įtrūkimai.

Gastroezofaginio refliukso ligos metu sutrinka apatinio stemplės sfinkterio (raumeninio žiedo apatinėje stemplės dalyje) atsipalaidavimas, leidžiantis rūgštingam skrandžio turiniui patekti atgal į stemplę. Ilgalaikių tyrimų metu nustatyta, kad asmenims, sergantiems šia liga, pasikartojantis apatinio stemplės sfinkterio atsipalaidavimas pasireiškia daug dažniau ir užtrunka daug ilgiau nei sveikiems žmonėms. Gastroezofaginio refliukso liga konstatuojama, kai atpylimai rūgščiu skrandžio turiniu ar/ir rėmuo kartojasi pakankamai dažnai – ne rečiau nei 2 kartus per savaitę – ir trikdo žmogaus kasdieninę veiklą, nepaisant, yra ar nėra makroskopinių stemplės pokyčių.

Dažniausiai tikslios stemplės rauko atsipalaidavimo sutrikimo priežastys nėra žinomos, bet yra daugelis veiksnių, turinčių įtakos refliukso atsiradimui:

Tarpinė išvarža. Jos metu skrandis išlenda per diafragmą, neleisdamas diafragmos raumenims uždaryti apatinio stemplės galo. Stemplė lieka atvira ir skrandžio rūgštis gali patekti į ją;

Antsvoris. Nutukusiam žmogui didelis riebalinio audinio kiekis didina spaudimą į skrandį ir taip palengvina rūgštaus turinio patekimą atgal į stemplę;

Nėštumas. Jo metu padidėjusi ir pakilusi gimda spaudžia skrandį, sudarydama didesnį slėgį viduje, kas padidina refliukso tikimybę. Be to, hormonų pokyčiai nėštumo metu sukelia dažną stemplės sfinkterio atsipalaidavimą;

Valgymas. Įrodyta, kad kuo labiau skrandis yra išsiplėtęs ir pilnas maisto likučių, tuo yra didesnė rūgštaus turinio patekimo atgal į stemplę tikimybė. Valgant riebų maistą ir vartojant alkoholį, refliuksas kartojasi itin dažnai, kadangi tiek riebalai, tiek alkoholis slopina medžiagų apykaitą ir taip lėtėja skrandžio ištuštėjimas. Rėmens atsiradimą gali skatinti ir aštrių maisto produktų, šokolado, mėtos, gausus kavos vartojimas, persivalgymas ar užkandžiavimas nakties metu;

Tabakas. Tabake esančios medžiagos sutrikdo stemplės sfinkterio veikimą, sulėtina maisto pasišalinimą iš skrandžio ir padidina skrandžio rūgšties gamybą;

Vidurių užkietėjimas ir dujų kaupimasis. Šie virškinimo sistemos funkcijų sutrikimai didindami spaudimą pilve skatina refliukso atsiradimą.

Ligos simptomai

Pagrindinis simptomas yra rėmuo – deginančio, graužiančio pobūdžio skausmas ir diskomfortas už krūtinkaulio. Kartais skrandžio turinys gali pasiekti gerklę ir burną: tada jaučiamas deginimas, rūgšties jutimas ir nemalonus skonis burnoje. Dažnai pasireiškia stiprus raugėjimas oru, maisto atpylimas, skrandžio pilnumo jausmas, pykinimas, pilvo pūtimas. Kadangi rūgštus skrandžio turinys dirgina ir kvėpavimo takus, pacientus gali kankinti dusulio priepuoliai. Gastroezofaginio refliukso ligos simptomai gali būti panašūs į kitų patologinių būklių, tokių kaip skrandžio opos, vidurių užkietėjimo, dirgliosios žarnos sindromo, akmenligės simptomus. Tad reikalingas išsamesnis paciento ištyrimas, norint patvirtinti ar atmesti tam tikros ligos diagnozę.

Diagnostika

Gastroezofaginio refliukso liga diagnozuojama, kai atpylimai rūgščiu skrandžio turiniu ar/ir rėmuo kartojasi pakankamai dažnai – ne rečiau nei 2 kartus per savaitę – ir trikdo žmogaus kasdieninę veiklą, nepaisant, yra ar nėra makroskopinių stemplės pokyčių. Norint įvertinti stemplės gleivinės uždegimą, reikalinga atlikti endoskopinį tyrimą – ezofagofibrogastroskopiją, kurios metu galima pamatyti ir gleivinės raukšlių įtrūkimus bei kitas komplikacijas. Pagal endoskopinius pažeidimus skiriami keturi stemplės gleivinės uždegimo laipsniai. Priklausomai nuo jų, skiriamas atitinkamas medikamentinis gydymas. Kitas tyrimas, kuris rekomenduojamas atlikti įtariant atipines ligos formas, yra 24 val. pH-metrija – kai visą parą registruojama, ar į stemplę patenka rūgštus skrandžio turinys. Jis atliekamas ir esant būtinumui įvertinti skiriamų skrandžio rūgšties sekreciją mažinančių vaistų poveikį. Kartais atliekama ir stemplės manometrija – matuojamas stemplės apatinio rauko tonusas, kuris ligos metu būna sumažėjęs.

Gydymas

Jei rėmuo graužia dažnai, kankina nemalonūs pojūčiai, sutrinka kasdieninė veikla, iškyla sunkumų ryjant, rekomenduojama skubiai kreiptis į gydytoją.

Pagrindinė reikšmė gydant gastroezofaginio refliukso ligą skiriama medikamentams – skrandžio sekreciją slopinantiems vaistams. Pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad kuo ilgiau stemplėje pH būtų didesnis už 4. Esant tokiam pH, gerai gyja esantys pažeidimai, nebesusidaro naujų ir išnyksta simptomai. Neabejotinai įrodyta, kad efektyviausiai veikia protonų siurblio inhibitoriai ir histamino receptorių blokatoriai. Antacidiniai vaistai (skrandžio rūgštį neutralizuojantys preparatai) turi tik trumpalaikį poveikį ir gydant jais pasiekti ilgalaikę simptomų kontrolę ar išgydyti stemplės gleivinės raukšlių įtrūkimus labai sudėtinga.

Ūminės fazės gydymo trukmė priklauso nuo ligos sunkumo ir yra nuo 4 iki 16 savaičių, per kurias reikalinga panaikinti simptomus ir sumažinti endoskopinius stemplės gleivinės pakitimus. Be abejo, kiekvienam pacientam paskiriama individuali medikamentų paros dozė, priklausomai nuo simptomų pasireiškimo laipsnio, bendros sveikatos būklės ir gydymo efektyvumo. Dažnai ligos eiga gali būti įvairi, tačiau dažniausiai – lėtinė pasikartojanti. Po konservatyvaus gydymo metu pasiekto būklės pagerėjimo ar net visiškai išnykus simptomams, didelei ligonių daliai jie vėl pasikartoja, todėl tikslinga ligoniams rekomenduoti palaikomąjį gydymą.

Palaikomojo gydymo trukmė gali būti labai įvairi ir gali trukti ilgus metus, tačiau protonų siurblio inhibitoriai yra saugūs. Palaikomajam gydymui galima vartoti omeprazolį po 10 mg. Net ir ilgą laiką vartojant omeprazolį, aiškių nepageidaujamų vaisto poveikių nenustatyta. Retais atvejais, kai farmakologinis gydymas neveiksmingas, ir kai pacientas atsisako ilgalaikio palaikomojo gydymo, problema gali būti išspręsta laparoskopijos chirurgine operacija, kai stemplės sfinkteris sutvirtinamas – atliekama fundoplikacija.

Profilaktika

Refliukso galima išvengti ar jo pasikartojimus sumažinti koreguojant mitybą bei gyvenimo būdą. Gydytojai rekomenduoja mesti rūkyti, sumažinti gausiai vartojamus kavos ir alkoholio kiekius. Pacientai turėtų nevalgyti vėlai vakare (bent 2-3 valandas prieš miegą), nepersivalgyti ir mažiau vartoti riebius, aštrius ir labai saldžius maisto produktus. Rekomenduojama palaikyti normalų kūno svorį ir reguliariai sportuoti. Nenešioti juosmenį suveržiančių drabužių, staigiai nesilenkti ir nesikelti. Norint išvengti refliukso pasikartojimo, rekomenduojama 10-15 cm pakelti galvūgalį ir nemiegoti iškart pavalgius, staigiai nesilenkti ir nesikelti.

Dr. Jolanta Šumskienė